Menininkių grupės „Baltos kandys“ paroda „Rytai Vakaruose“

2021 m. gegužės 21 d. – rugsėjo 26 d.

 

Grupė „Baltos kandys“. Spartakas. Instaliacija iš veltų objektų. Fot. Modestas Ežerskis

Paroda „Rytai Vakaruose“ – tarpdalykinio meno grupės „Baltos kandys“ kūrybos pristatymas Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Vilniuje. Parodoje pirmą kartą Lietuvoje visa apimtimi eksponuojamos aštuonios instaliacijos, kuriose tarpdiscipliniškai susipina tekstilės, fotografijos, vaizdo ir performanso menai.

 

Grupės „Baltos kandys“ narės: Austė Jurgelionytė-Varnė, Karolina Kunčinaitė, Miglė Lebednykaitė, Rasa Leonavičiūtė, Laura Pavilonytė-Ežerskienė, Julija Vosyliūtė.

 

Grupė „Baltos kandys“ bendromis meno strategijomis šiuolaikinės tekstilės diskursą formuoja jau daugiau nei 23 metus, kūryboje derina instaliacijas, tekstilės objektus, vaizdo meną, performansą ir fotografiją. Performatyvi tekstilė grupės veikloje virsta pretekstu ekologinei savimonei plėtoti ir vartotojiškumui kvestionuoti, tarpkultūrinėms sąsajoms stiprinti, taip pat tradiciniam amatui sudabartinti ir įpavidalinti, naudojant šiuolaikinio meno praktikas.

 

Pavadinimas „Rytai Vakaruose“ atspindi grupės narių prorytietišką kūrybinę pasaulėjautą, kuri meno kūrinių pavidalais netiesmukai perteikia Rytų pasaulio tradicijas ir kultūrą. Instaliacijose subtiliai įvaizdinami Rytų kultūros ir filosofijos reiškiniai, jie organiškai įpinami į Vakarų pasaulio kultūrines apraiškas. Grupė „Baltos kandys“ savo veiklą ir kūrybos strategiją grindžia pirmapradžio bendruomeniškumo pavyzdžiu, perimtu iš tolimų klajoklių kraštų, kur dar gyvas archajiškas pasaulėvaizdis ir tvari elgsena. Todėl jau nuo pat kūrybinio kelio pradžios „kandys“ žavisi vilnos kaip medžiagos prigimtimi ir savybėmis, ją naudoja įvairiems skulptūriniams ir plokštuminiams artefaktams kurti. O tradicijas sudabartinanti ritualinė elgsena perkeliama į šiuolaikinę performatyvaus meno kalbą, fiksuojamą vaizdo filmuose. Filmai – arba autentiška grupės kūrybinės veiklos dokumentika, arba į nuolat pasikartojantį veiksmą įtraukianti meditacija.

 

Kiekviena instaliacija vis kitaip įkūnija skirtingų civilizacijų jungtis. Kūrinyje „Mandala“ tai ryškiai pabrėžia pats pavadinimas ir kompozicija, kinetinėje instaliacijoje „Suktinis“ apie tai užsimena pasirinkta medžiaga šilkas. Instaliacija „Šventė“ atspindi daugiakultūriškumo idėjas. Kūrinys „Šilko kelias“ skirtas tvarios ekonomikos ir antrinių žaliavų panaudojimo problematikai. Jį kuriant buvo renkamas nereikalingas šilkas, ir tam pasitelkta vietos bendruomenė Kinijoje. Norint atkreipti dėmesį į vartotojiškumą ir besaikį daiktų vartojimą, buvo surinkti nebenaudojami ar už centus parduodami dėvėtų drabužių parduotuvėse šilko audiniai, jie plėšomi į juosteles ir sukami į savo pirminę šilko kokonų formą. Kūrinys „Spartakas“ asociatyviai nukelia į sovietinius laikus, kai Lietuvoje, Anykščių fabrike „Spartakas“, buvo veliami įvairių spalvų ir dydžių veltiniai, kepurės, kiti neaustiniai gaminiai ir tiekiami visai Sovietų Sąjungai. Eksponuojami autentiški veltinio objektai iš sovietmečio įmuziejinami. Veltiniai, išsaugoję vis dar originalias etiketes ir eksponuojami vitrinose kaip dar kartą atgimusios prekės, kiekvienam pasakoja savo minkštas istorijas. Vieniems jie primena vaikystę, žvejybą ant ledo, kitiems – patirtą Sibiro speigą. 

 

Grupės „Baltos kandys“ santykis su Rytais dvejopas. Gilindamosi į archetipinius pasaulėkūros dėsnius autorės prisiliečia prie vaizdinių, kurių šaknys siekia ne tik mūsų tradicijai būdingus, bet ir daugelyje kultūrų atsikartojančius simbolius ir ritualus, tad meno projektuose taip puikiai dera mūsų vaisiai, žolynai („Mandala“) ir budistinė ornamentika, lietuviški ir Tolimųjų Rytų patiekalai ant bendro vaišių stalo („Šventė“). Tai nesumeluota „Baltų kandžių“ sąmoningai per kūrinius pasakojama gyvenimo dalis. Grupės kūriniai ne kartą buvo eksponuojami Kinijoje, Japonijoje, vėliau Indijoje ir Nepale.

 

Visos aštuonios instaliacijos skirtingai įsitraukia į Rytų ir Vakarų vaizdinį ir medžiagišką meno pokalbį, o vilnos, kaip dominuojančios medžiagos, panaudojimas primena apie Azijos jurtas, veltus kilimus (kaip tik tokie kilimai kūrinyje „Miškan“ įvaizdina miško paklotą) ir Pabaltijo, skandinavų, anglų bei škotų vilnų vėlimo ir verpimo tradicijas. Rytų ir Vakarų kultūrų, tradicijų, idėjų ir įvaizdžių „pasikalbėjimą“ siekiama parodyti šiuolaikinio meno parodoje „Baltos kandys. Rytai Vakaruose“.

 

Paroda veiks iki 2021 m. rugsėjo 26 d.

 

Muziejus prašo lankytojų nuolat dėvėti apsauginę kaukę, dezinfekuoti rankas, išlaikyti ne mažesnį nei 2 metrų atstumą nuo kitų asmenų, atkreipti dėmesį į ant grindų esančias informacines linijas, atsižvelgti į muziejaus darbuotojų prašymus, laikytis kosėjimo ir čiaudėjimo etiketo. Taip pat, esant galimybei, už muziejaus bilietą ir kitas paslaugas prašome atsiskaityti banko kortele.

 

 

 

Apie grupę „Baltos kandys“ pasakoja jos narė, VDA docentė Laura Pavilonytė-Ežerskienė.

 

 

 

Menininkės Miglės Lebednykaitės pasakojimas apie vieną pirmųjų grupės „Baltos kandys“ kūrinių „Mandalą.

 

 

 

Menininkės Karolinos Kunčinaitės pasakojimas apie grupės „Baltos kandys“ kūrinį „Šventė“.

 

 

 

Austė Jurgelionytė-Varnė pasakoja apie kūrinį „Miškan“.

 

Arsenalo g. 3A, LT-01100 Vilnius
Tel. (8 5) 262 8080, (8 5) 212 1813
El. p. tddm@lndm.lt
Muziejus pritaikytas asmenims, turintiems judėjimo sutrikimų