„Iš nusidėjėlių didžiausia“: Vladislovo Neveravičiaus paveikslas „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“

Vladislovas Neveravičius (1814/1815–1891). Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė. LNDM

Retas senosios Lietuvos dailės kūrinys gali pasigirti tokiu populiarumu ir entuziastinga amžininkų reakcija kaip Vladislovo Neveravičiaus (1814/1815–1891), dar žinomo Jono Tisevičiaus vardu, paveikslas Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė. Pagal belgų dailininko Jeano Baptiste’o Lodewijko Maeso (1794–1856) drobę sukurtas šventosios atvaizdas nebuvo tik paprasta kopija. Nutapytas dailininkui studijuojant Vienoje, jis netrukus buvo apdovanotas aukso medaliu ir nupirktas. Vos įsigijęs paveikslą, karininkas, rašytojas ir muzikas Feliksas Boznańskis (apie 1793–apie 1860) jį kaip vieno kūrinio parodą pradėjo vežioti po Europą. Berlynas, Drezdenas, Leipcigas, Lvivas, Varšuva, Maskva, Sankt Peterburgas, Gardinas, Poznanė, Vilnius… Visą šią kelionę lydėjo gausūs atsiliepimai spaudoje, laiškuose paveikslą minėjo garsūs kultūros veikėjai, kūrinio garbei net kurtos eilės, ne kartą jis vadintas šedevru, dailininko triumfu. Kur slypi tokio populiarumo priežastis?

 

Neveravičiaus paveikslas – meistriškai atlikta ambicinga pirmavaizdžio interpretacija. Žiūrovus žavėjo ir vis dar žavi tikslus piešinys, spalvos, efektinga šviesotamsa. Šiomis priemonėmis dailininkas sukūrė be galo gyvą, kūnišką šventosios atvaizdą. Tą pastabėjo ir amžininkai. Jie teigė, kad „kituose Magdalietei skirtuose paveiksluose matai tik gryną atgailą, visišką antijutimiškumą, kitaip tariant, liesame ir išvargusiame veide, suvytusiame ir iškankintame kūne regi tik dvasią, o čiagi drauge – ir nuodėmė, ir atgaila, ir pasimetimas, ir jėga, ir kūnas, ir dvasia.“ Galiausiai ne mažiau svarbus kūrinio įtaigai ir populiarumui buvo išmoningas, teatriniais ir optiniais efektais papildytas paveikslo eksponavimas, sustiprinęs švytėjimo efektą ir tikroviškumo įspūdį.

 

Parodą sudaro keturios dalys: „Vladislovas Neveravičius“, „Kūrinio gimimas ir įvertinimas“, „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“, „Įkvėpimo šaltinis“. Be garsiausio dailininko paveikslo, joje lankytojai pamatys ir kitus Neveravičiaus kūrinius, susipažins su paveikslo eksponavimo istorija, išgirs šv. Magdalietei skirtas eiles.

 

Ši paroda yra projekto „Iliuzoriumas. Epochų jungtys“ dalis.  Projekto tikslas – pristatyti skirtingų epochų autorių darbus, per vizualinius triukus kvestionuojančius tikrovės ir autentiškumo sąvokas. Pasitelkiant menotyros tyrimus, originalius architektūros sprendimus ir lydinčių renginių programas atskleidžiamos epochas jungiančios idėjinės paralelės, meno gebėjimas kalbėti aktualiais klausimais, veikti žiūrovo intelektines ir fizines jusles.

 

Paroda veiks iki 2022 m. gruodžio 31 d.

 

 

Organizatorius Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Kuratorė Joana Vitkutė

Koordinatorė dr. Aistė Bimbirytė-Mackevičienė

Parodos architektas Saulius Valius

Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba

Parodos partneriai: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, dr. Jaunius Gumbis

Adresas: Didžioji g. 4, LT-01128 Vilnius
Tel. / faks. (8 5) 261 1685
vpg@lndm.lt