Audrius Novickas. Lauko klostės

2023 m. gruodžio 1 d. – 2024 m. kovo 3 d.

Autorinėje parodoje pristatomi du nauji kūriniai: videofilmas „Vitrine morte“ ir instaliacija „Švytuoklė“. Atskirus kūrinius sieja atviro lauko idėja. Laukas interpretuojamas kaip erdvė be stabilių ribų, pažini begalėje skirtingų perspektyvų. Dėl jų laukas tampa nuolat steigiama socialine, politine teritorija, kurioje individualūs ir kolektyviniai subjektai įsitraukia į daugialypes ir prieštaringas tapatybės konstravimo praktikas. Šios praktikos niekada nėra iki galo skaidrios, nes subjektų dalyvavimą veikia pasąmonė, slopinami troškimai ir skirtumai. Fragmentiškumai, nestabilumai, būdingi atvirame lauke vykstantiems socialiniams procesams ir su jais susijusioms erdvinėms formoms, leidžia stebėti, tyrinėti ir dramatizuoti jų klaidingus atpažinimus. Abiejuose kūriniuose procesų ir struktūrų klaidingi atpažinimai apmąstomi pasitelkiant tarp dokumentalumo ir vaizduotės esančius vizualinius pasakojimus. Juose keliami ir ankstesnei autoriaus kūrybai aktualūs tapatybės, galios, atminties politikos klausimai. Jie plėtojami lyg klostė po klostės išskaidant ir naujai sujungiant įvairių laikiškumų, erdvių, socialinių praktikų vaizdiniją. Tik ar visos klostės yra iš tos pačios plokštumos? O gal nemačiomis sluoksniuojasi skirtingi laukai?

 

Abiejuose kūriniuose remiamasi miestų ikonografine medžiaga, tik instaliacijoje „Švytuoklė“ ji pasitelkiama kaip socialinės inžinerijos metafora, o filme „Vitrine Morte“ – kaip mąsli dedikacija Vilniui – gimtajam parodos autoriaus miestui.

 

Audrius Novickas. Vitrine Morte. 2022. Videofilmo kadras

VITRINE MORTE

 

HD vaizdo įrašas, 8:28, 2022

3D grafika ir animacija – Dovydas Gaižauskas

Garsas – Darius Čiuta

3D skenavimas – Žilvinas Lilas

Archyvinę medžiagą ir ekspertinę pagalbą suteikė Vilniaus kino biuras, Juratė Pazikaitė ir Artūras Kaklauskas

 

Filme „Vitrine Morte“ jungiami trys pasakojimai apie mutuojančias Vilniaus stebėjimo perspektyvas ir jų sankirtoje atsiveriančias kaleidoskopines miesto dėliones.

 

Pirmojo pasakojimo išeities taškas yra Vilniuje veikusi lenkų dainininkės ir aktorės Marylios Rodowicz šeimai priklausiusi vaistinė „Gulbė“ (Pod Labędziem), kurios vitrinoje ilgus metus stovėjo ikoniška porcelianinė gulbė. Manyta, kad uždarius vaistinę XX a. pabaigoje, gulbė dingo, kol viena Vilniaus optika savo vitrinoje pastatė panašią dekoraciją. Nemažai vilniečių buvo įsitikinę, kad tai perkeltas originalas, tačiau prieš kelerius metus anonimas dingusią tikrąją gulbę padovanojo vienam Kauno muziejui.

 

Po parduotuvių ir muziejų vitrinas keliaujanti gulbė, kurioje susilieja originalas ir kopija, artima slampinėtojo po miestą vaizduotei, kaip Charles’io Baudelaire’o poemoje Gulbė. Baudelaire’as regėjo gulbę sparčiai modernėjančio miesto vitrinų atspindžiuose. Stiklo technologijų plėtra vėlesnių nei Baudelaire’o kartų „gulbės ieškotojams“ atvėrė galimybes miestą stebėti ir dokumentuoti pasitelkiant optinius aparatus, t. y. ne tik tiesiogiai, bet ir virtualiai – kinematografiniu žvilgsniu.

 

Šiandien kinas vizualines miesto patirtis veikia ne tik kaip medija, bet ir dėl globalios filmavimo aikštelių plėtros. Todėl antroji filmo istorija pasakoja apie Vilnių, kaip kino aikštelių sandėlį, kuriame galima rasti foną, scenografiją, tinkamą vaizduoti pačias įvairiausias pasaulio vietas, taip pat ir Vilnių – globalaus turizmo kryptį, kuriame kino įkvėpti turistai panyra į virtualias laiko ir erdvės patirtis realiame mieste.

 

Virtualiai tyrinėjamame mieste „gulbė“, kaip lengvai atpažįstamas ir nostalgiškas vaizdinys, gali lengvai virsti „juodąja gulbe“, kurios trikdančio pasirodymo neįmanoma nei nuspėti, nei išvengti. Tikimybė, kad pasirodys „juodoji gulbė“, skatina miesto stebėjimą dar labiau patikėti aparatų akims. Šiuolaikiniame išmaniajame mieste jie vis labiau mus seka ir analizuoja, taip pat užvaldo ir kontroliuoja.

 

Trečiasis Vilniaus pasakojimas yra apie panoptikumo režimą, kurį įgyvendina mieste išplitę elektroniniai įrenginiai ir dirbtinio intelekto programos. Tokio panoptikumo pavyzdys gali būti mokslininkų ir Vilniaus savivaldybės bendras projektas, kurį įgyvendinant viešose erdvėse renkami neuroanalitiniai gyventojų duomenys, siekiant stebėti miestiečių laimės indeksą.

 

Audrius Novickas. Švytuoklė. 2023. Instaliacijos fragmentas.

ŠVYTUOKLĖ

 

Instaliacija: 4×3 m kilimas (brezentas, oda, metaliniai ir tekstiliniai elementai), švytuoklė (metalinis strypas, tikslaus matavimo įrankis, suprogramuotas elektromechatroninis įrenginys), 2023

 

Instaliaciją sudaro švytuoklė ir kilimas, kuris kartu yra ir išdidintas ekspedicinių instrumentų dėklas. Kilimo raštai sukurti remiantis idealiųjų miestų ir koncentracijos stovyklų planais. Švytuoklės strypą įtempiančio svarmens vietoje pakabintas antropometrinių ir kartografinių matavimų įrankis. Švytuodamas įrankis tarsi ieško savo vietos tuščioje instrumentų dėtuvėje, o kartu matuoja atstumus ir skirtumus tarp idealiųjų miestų ir koncentracijos stovyklų.

 

Instaliacijoje prieštaringos pasaulio pažinimo ir socialinės inžinerijos formos apmąstomos pasitelkus ekspedicijos fenomeną. Ekspedicijos – tiriamojo pobūdžio išvykos, dažniausiai inicijuojamos metropoliniuose galios ir žinių centruose, sujungė tikėjimą mokslu ir tikėjimą visuomenės politinio organizavimo formomis: iš pradžių imperija, o vėliau nacija. Mokslinis ekspedicijų pobūdis kilo iš įsitikinimo, kad suprasti gamtos ir kultūros reiškinius, žmogaus prigimtį ir bendruomenių būtį galima taikant tariamai racionalius stebėjimo, tyrinėjimo, skaičiavimo, tipologizavimo metodus. Ekspedicinėse praktikose susipynė žmonėms būdingas poreikis atrasti, suprasti ir plėsti žinojimą su stereotipais, baimėmis, siekiu valdyti, manipuliuoti ir net naikinti tai, ką sunku atpažinti ir kategorizuoti.

 

Kūrinį inspiravo ir mažai žinoma 1934 m. ekspedicija, tyrinėjusi Lenkijos ir Lietuvos karaimus. Ji buvo viena iš dešimties, kurias 1933–1938 m. keturiuose žemynuose vykdė Italijos gyventojų studijų komitetas. Šių ekspedicijų tyrimų objektas buvo kitos etninės bendruomenės, kurias jų tyrimui vadovavęs profesorius Corrado Gini apibrėžė kaip „uždaras ir primityvias“. Karaimų demografinio ir antropologinio tyrimo rezultatai formavo diskursą apie šios bendruomenės etninę kilmę ir genetinę sandarą.

 

Bręstančio holokausto kontekste ekspedicija galėjo turėti įtakos sprendimui dėl karaimų bendruomenės išlikimo. Galbūt ir turėjo, nes Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvos ir Lenkijos karaimų bendruomenės išvengė sisteminio persekiojimo.

 

Kilimo raštams kurti panaudoti Panerių, Aušvico-Birkenau, Dachau, Zachsenhauzeno, Treblinkos koncentracijos stovyklų planai; neįgyvendinti ir įgyvendinti modernių miestų Adis Abebos (archit. Le Corbusier), Alžyro (archit. Le Corbusier), Brazilijos (archit. Oscar Niemeyer) planai, Šo (Chaux) (archit. Claude-Nicolas Ledoux) ir nežinomų idealiųjų miestų, suprojektuotų Vincenzo Scamozzi bei Albrechto Diurerio, planai.

 

 

Koordinatorė Viltė Visockaitė

Grafikos dizaineris Vytautas Volbekas

Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga

Vilniaus g. 24, LT-01402 Vilnius
+370 5 250 5824
radvilu.rumai@lndm.lt

Taip pat žiūrėkite

Galerija

Audrius Novickas. Lauko klostės. Parodos atidarymo akimirkos. Fot. Gintarė Grigėnaitė